Trijų jaunų žydų likimas ir priminimas apie akmenis suklupimui 1908 m. Vokietijoje gimsta Zygfridas Kanšteinas. Po nerūpestingos vaikystės jis persikelia į Oistervijką (Nyderlandai), kur 1928 m. įsidarbina odos fabrike "Adler & Oppenheimeris". 1938 m. jis tampa Nyderlandų piliečiu, o 1940 m. veda Elisabeth Wolff, Wolffų šeimos iš Arnhemo dukrą. Jie laimingai gyvena Oistervijke, o Elisabeth jaunesnioji sesuo Cato dirba sekretore. 1942 m. prasidėjus žydų persekiojimui, Zygfrydas ir Volfų šeima planuoja bėgti į Šveicariją. Tačiau Prancūzijoje jie suimami ir internuojami Drancy stovykloje. 1942 m. lapkričio 11 d. jie išvežami į Aušvicą, kur atvykę iškart nužudomi. Zygfrydui buvo 34 metai, Elizabetei - 27, o Katonui - 23. Elizabetės tėvai ir brolis Maksas išgyvena karą slėpdamiesi Belgijoje. Po karo Maksas grįžta į Nyderlandus, kur su princesės Irenos brigada dalyvauja šalies išlaisvinime. Prie jų namų Oistervijke pastatyti trys akmenys, skirti Siegfriedui Kanšteinui, Elizabetai Kanštein-Volff ir Katonui Volfui atminti. Jų istorijai įamžinti ir atminimui įamžinti yra parengti vaizdo įrašai ir interviu.
Ši istorija išversta automatiškai ir gali turėti klaidų.
