1944 m. balandis. Louis Aerts dirba savo tėvų ūkyje, kai priešais jį netikėtai pasirodo trys virš Nyderlandų numušti amerikiečių lakūnai. Išsekę ir alkani, jie nešasi raštelį olandų kalba:
„Ar galite mums padėti? Mes esame trys amerikiečiai. Esame alkani ir atėjome pėsčiomis iš Olandijos.“
Louis ir jo žmona Maria pasirūpina vyrais ir paslepia juos nuo vokiečių kareivių. Po keturių naktų lakūnai keliauja toliau. Louis ir Maria mano, kad pavojus praėjo, tačiau juos išduoda.
Birželio 28 d. SiPo (Sicherheitspolizei) atvyksta į „Hoeve de Ploeg“ Herselte, ieškodami Louiso. Jam pavyksta pasislėpti klėtyje, tačiau vokiečiams jo neradus, jie vietoj jo paima Mariją ir Louiso brolį Fransą.
Louis pabėga į savo uošvių namus. Kartu jie nusprendžia, kad jis neturėtų pasiduoti, tikėdami, jog Maria ir Fransas galiausiai bus paleisti.
Maria ir jos svainis Fransas priversti įlipti į traukinį, važiuojantį į Vokietiją. Moterys išsiunčiamos į kitą koncentracijos stovyklą nei vyrai, tačiau su jomis elgiamasi taip pat: jos išrengiamos, nuskutamos galvos, o kūnai dezinfekuojami. Joms išduodama uniforma ir numeris. Nuo tos akimirkos Marija tampa kaline Nr. 51015.
Gyvenimas stovykloje yra sunkus. Moterys viena kitą palaiko, kai tik gali, o prieš miegą kartu dainuoja, kad nepamestų dvasios.
Tačiau sunkumai ima daryti savo. Marija yra alkana, išsekusi ir suserga. Netrukus visoms moterims įsakoma pėsčiomis palikti stovyklą. Marija yra per silpna eiti ir lieka stovykloje kartu su kitais sergančiais kaliniais.
Netrukus ji miršta. Jai buvo vos 24 metai.
Po kelių dienų stovyklą išlaisvina Raudonoji armija.
Ši istorija išversta automatiškai ir gali turėti klaidų.
