Vilemas Sonsas ir Liesje (Elisabeth) Menist susituokė 1928 m., o 1933 m. persikėlė gyventi į Sarphatistraat 195-II. Vilemas augo su septyniais broliais ir seserimis; motina Rachelė mirė 1925 m., o tėvas Emanuelis - 1939 m., taip apsaugodami jį nuo nacių persekiojimo, kuris vėliau sunaikino visą Sonsų šeimą - nė vienas iš brolių ir seserų neišgyveno karo, nors kai kurie anūkai išgyveno. Liesė buvo kilusi iš šešių vaikų šeimos. Jos sesuo mirė 1929 m., motina Klara mirė namuose 1942 m., o tėvas Meijeris, deimantų šlifuotojas, ir beveik visi likę broliai ir seserys buvo nužudyti per Holokaustą. Vilemas dirbo miltų prekybos agentu ir patarinėjo Žydų tarybai duonos tiekimo klausimais, kuri jo šeimai suteikė Sperre, laikinai apsaugodama nuo arešto, tačiau 1943 m. dauguma Sperre buvo panaikinta. 1943 m. gegužę šeima buvo priversta nacių perkelta į Krugerpleiną - tai buvo bauginimo taktika, pakeitusi deportuotą žydų šeimą, išsiųstą į Sobiborą. Per 1943 m. birželio 20 d. surengtą masinį reidą Amsterdamo pietinėje ir rytinėje dalyse Vilemas, Liesje ir jų vaikai buvo suimti, išsiųsti į Vesterborką, o birželio 29 d. kartu su beveik 2 400 žmonių, tarp jų 482 vaikais, deportuoti krovininiu traukiniu. Traukinys 1943 m. liepos 2 d. atvyko į Sobiboro miestą, ir tą pačią dieną Sonsų šeima buvo nužudyta.
Ši istorija išversta automatiškai ir gali turėti klaidų.
