Andreasas Storckelis (1884-1945) gyveno Pleinstraat 127 ir, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo į pensiją išėjęs geležinkelio darbuotojas. Kartu su žmona Pauline Lefèvre ir dukra Anna jis prisijungė prie Nepriklausomybės fronto partizanų grupės Nr. 34.
Andreas Storckelis, būdamas Pirmojo pasaulinio karo veteranas ir ugniagesys, pasirinko prisijungti prie pasipriešinimo. Jo namai Pleinstraat gatvėje tarnavo kaip pasipriešinimo judėjimo vadavietė. Jis platino pogrindinius laikraščius, teikė prieglobstį žymiems pasipriešinimo kovotojams, tokiems kaip François Damanas ir Godfriedas Dreesenas, dalyvavo sabotažo operacijose ir slėpė amuniciją. Jo namai tapo ginkluoto pasipriešinimo vokiečių okupantams centru. Storckelis taip pat buvo Hortenzijos Daman, kuri, būdama jauna mergina, taip pat aktyviai dalyvavo pasipriešinimo veikloje, kaimynas.
1944 m. vasarį Storckelis buvo suimtas ir įkalintas Breendonko forte. 1944 m. gegužės 8 d. jis buvo deportuotas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. Ten jis mirė priverstinių darbų metu druskos kasykloje 1945 m. kovo 6 d., likus mažiau nei šešioms savaitėms iki išlaisvinimo. Jam buvo 60 metų ir jis paliko žmoną, keturis vaikus ir du anūkus.
Ši istorija išversta automatiškai ir gali turėti klaidų.
