Nathanas ir Heintje buvo religingi žydai, savo šešis vaikus (du iš jų mirė maži) auginę pagal žydų tradicijas. Aktyvus Lochemo žydų bendruomenės narys Natanas vadovavo Biblijos studijų asociacijai "Gewre Talmoed Thora", o Heintje 1922 m. rinko lėšas nuo pogromų Ukrainoje nukentėjusiems vaikams ir buvo "Bigdei Koudesj", tvarkančios ritualinius dalykus Lochemo sinagogoje, pirmininkas. Be žydų bendruomenės, 1923-1935 m. Heintje dirbo savivaldybės komitete, skirtame užkirsti kelią mokyklos nelankymui. 1942 m. balandį Natanas ir Heintje persikėlė gyventi į Cvolę pas dukrą ir žentą, tačiau po aštuonių mėnesių buvo priversti persikelti į Amsterdamą. Nepaisant jų darbo Žydų taryboje, 1943 m. gegužės 25 d. jie buvo deportuoti į Vesterborką, o vėliau į Sobiborą, kur atvykę 1943 m. liepos 23 d. buvo nužudyti. Tą pačią dieną toks pat likimas ištiko ir jų sūnus Manuelį ir Simoną Philipą, o sūnus Salomonas buvo nužudytas anksčiau liepos mėnesį. Jų vaikai Aaltje, Aleksandras, Rika ir Rozetė išgyveno karą slapstydamiesi.
Ši istorija išversta automatiškai ir gali turėti klaidų.
