Elisabeth Andriesse užaugo Vlisingene. Kai jai buvo maždaug penkiolika metų, tėvas nusprendė persikelti į Belgiją. Antverpene Elizabetė ištekėjo už lenko Pinko Spiros ir pora susilaukė sūnaus Žano. Kadangi jis liko Belgijoje pasibaigus 10 dienų leidimo gyventi šalyje galiojimui, Pinkas tapo asmeniu be pilietybės. Dėl santuokos Elisabeth turėjo tokį patį statusą. Dėl to jos šeimai nebuvo leista kirsti Prancūzijos sienos. Jos tėvams ir broliui Lou buvo leista tai padaryti. Jie keliavo į Olandijos Rytų Indiją ir galiausiai atsidūrė Japonijos stovyklose. Elžbieta, Pinkas ir jų sūnus grįžo į Antverpeną ir apsigyveno Herculusstraat 1, Bercheme. 1941 m. rudenį jiems pavyko slapta pasiekti laisvąją zoną Prancūzijoje. Tačiau ir ten žydai nebuvo saugūs. Jie dėjo visas pastangas, kad galėtų tęsti savo pabėgimą.
Pinkasui pavyko per Pirėnų kalnus patekti į Ispaniją. Elizabetė ir Žanas patenka į nesąžiningo pasieniečių tinklo rankas. Jie sugaunami per pirmąjį bandymą pabėgti, tačiau už didelius kyšius paleidžiami. Antrasis bandymas tampa lemtingas: jie suimami ir nugabenami į Drancy. Iš ten 76-uoju transportu jie išvyksta į Aušvico-Birkenau naikinimo stovyklą, kur iškart nužudomi. Elžbietai - 36-eri, o Žanui - 6-eri metai. Ingrid Vander Veken parašė jaudinančią knygą "Verloren" (Dingę) apie tragiškus Elžbietos Andriesse ir jos šeimos karo išgyvenimus. (Pelckmans, ISBN 978 94 6434 161 4).
Ši istorija išversta automatiškai ir gali turėti klaidų.
