Vidury nakties Vokietijos gestapo agentai surengė reidą keliuose namuose Tesenderlo mieste ir suėmė Fredericą, Petrusą, Fransą, Albertą ir Jozezą – visus pasipriešinimo grupės BNB narius. Jie buvo apkaltinti pasipriešinimo veikla ir pagalba pasislėpusiems žmonėms, deportuoti į Vokietiją ir išsiųsti į įvairias priverstinio darbo ir koncentracijos stovyklas, iš kurių nė vienas iš jų nebegrįžo.
1944 m. gegužės 10 d. Fransas iš Antverpeno kalėjimo išsiunčia laišką savo labai nėščiai žmonai: „Kaip sekasi, Vitaline? Tikiuosi, kad kai gausi šį laišką, kūdikis jau bus gimęs ir viskas bus praėjusi gerai. Neklausk manęs, kaip aš dėl to jaučiuosi; ta mintis kankina mane dieną ir naktį.“ Tą pačią gegužės 10-ąją gimsta jų jauniausias sūnus.
Vitaline ir toliau tiki, kad Fransas sugrįš. Praėjus keleriems metams po karo, ji netgi nufotografuoja savo šeimą, kad Fransas galėtų pamatyti, kaip užaugo vaikai, nors nėra adreso, kur jį nusiųsti…
Oficialiame pranešime rašoma: „Mirė nuo išsekimo pervežimo metu.“ Būtent tai ji sužino apie savo vyrą po karo. Norėdama sužinoti daugiau, ji ieško išgyvenusiųjų liudijimų. Ji sudėlioja informacijos fragmentus, tačiau jų yra nedaug: „Kai jį mačiau paskutinį kartą, Fransas buvo visiškai išsekęs.“ „Niekada nemačiau, kad su juo būtų blogai elgiamasi, bet iš jo sužalojimų galėjau spręsti, kad jis patyrė sunkų smurtą.“
Kaip ir Vitaline atveju, daugelis šeimų lieka su giliais neatsakytomis klausimais. Stovyklų išgyvenusieji stengiasi kuo tiksliau informuoti artimuosius, tačiau liudijimai kartais būna painūs ar prieštaringi. Žmonės patyrė tiek daug siaubo, kad suprantama, jog prisiminimai susilieja, o datos susipainioja.
Ar Fransas mirė iš išsekimo pervežimo iš vienos stovyklos į kitą metu? Arba ar jis buvo nušautas per tą pervežimą, kaip teigia vienas pranešimas? Vitaline ir jo penki maži vaikai to niekada tikrai nežinos.
Ši istorija išversta automatiškai ir gali turėti klaidų.
